kabumas

kabùmas sm. (2) → kabus: 1. Nedavė man sparnų stiprumo, užtat davė kojų kabumą Blv. Tai kabùmas nagų, kai vanago! Skr. 2. Kas per kabùmas tų žirnių virkščių – tąsosi, kad nė išskirstyt negalima! Brt. 3. Pamanyk, koks kabumas jo, kad už du padirba! Skr.